Tag Archives: chorinis dainavimas

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas (14)

Keturioliktoje darbo dalyje aptariau V. Krasauskaitės ugdymo tikslus, atlikau palyginimus.

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas, kaip teigia Šiuipytė E. (2002), yra „brandinti kūrybingą, aktyvią ir emocingą asmenybę, suteikti muzikinį išprusimą“.
Didelis dėmesys šioje programoje skiriamas vokaliniams įgūdžiams ugdyti, bet tai daroma tik liaudies daina. Per muzikos pamokas vaikai išmoksta daug kalendorinių dainų, įtraukta ir religinio turinio giesmių, liaudies žaidimų, šokių, kurie atliekami per mūsų tautines šventes, bet tik siauram žiūrovų ratui, tai yra tėvams ar mokyklos renginiuose.
V. Krakauskaitės muzikos vadovėliuose gausu smulkiosios tautosakos pavyzdžių: patarlių, priežodžių, greitakalbių. Mokytojas jas pamokoje pritaiko mokydamas ritmo, solfedžio, muzikavimo, dainavimo, vokalinėms pratyboms. Parinkę linksmų, spalvingų patarlių, priežodžių ar eilėraščių vaikus mokome interpretacijos. Mokiniai išsiugdys supratimą, kad pabrėžiant vis kitą žodį sakinyje, gaunama vis kita frazės reikšmė, taip sukuriama žaidybinė situacija pamokoje. Tai skatins pakilią nuotaiką pamokoje ir teigiamas pradinių klasių moksleivių emocijas.
Kūriniai klausymuisi irgi siejami su liaudies kūryba. Mokiniai klausosi ir analizuoja J. Čiurlionytės surinktų liaudies dainų, M. Petrausko, S. Šimkaus, J. Gaižausko, A. Budriūno, V. Klovos, V. Barkausko ir kt. harmonizuotų liaudies dainų.
Muzikos ugdymo pamokos suteikia galimybę pradinių klasių mokiniams perteikti tautosakos lobius, krašto kultūrą, šventes, papročius, tradicijas. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad lietuvių tauta nėra izoliuota nuo kitų šalių, ji yra pasaulio dalis, ir reikia stengtis integruoti kuo daugiau ir įvairesnės šiuolaikinės populiariosios muzikos į muzikinį pradinių klasių ugdymą.
A. Žalio (2002) atliktas tyrimas parodė, kad „Įvairių epochų bei stilių (šiandienos-praeities, akademinės-pramoginės) muzikos pavyzdžių lyginimas mokiniams padeda lengviau suvokti kompozitoriaus kuriamas emocines būsenas ir jų raiškos formas.“ Be to, šiuolaikinė populiarioji muzika „atveria galimybes prasmingai paįvairinti […] muzikos pamokų turinį, ugdo moksleivių kūrybinius gebėjimus, pasitikėjimą savo jėgomis, sukuria prielaidas ugdyti asmenybę, gebančią kritiškai vertinti ir emocingai reaguoti į įvairių žanrų muziką, kelia muzikos pamokos reitingą tarp kitų mokyklinių disciplinų.“

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

12 dalis.

13 dalis.

Mintys perskaičius E. Veličkos, V. Krakauskaitės vadovėlius

Mintys perskaičius E. Veličkos, V. Krakauskaitės vadovėlius (13)

Kas sakė, kad skaičius trylika neša nelaimę? Studentams ji atneš daugiau minčių.

Pavarčius E. Veličkos, V. Krakauskaitės muzikos vadovėlius susidaro įspūdis, kad kitose šalyse muzika beveik nekuriama.
E. Veličkos muzikos vadovėliuose gausu tarmiškų dainų, nors šiandieniniai pradinių klasių moksleiviai jau nebesupranta vieno ar kito tarmiško žodžio bei jo nevartoja savo kalboje arba iš viso nekalba jo gimtajai vietai būdinga tarme, o bendrauja bendrine lietuvių kalba. Vadinasi, muzikos vadovėlyje esančios dainos tik iš dalies atitinka mokinių muzikinės kultūros ugdymo poreikius, t. y. supažindina su anksčiau plačiai vartota tarmine kalba, kurią šiandien vartojame vis rečiau.
E. Veličkos muzikos vadovėliuose yra našlaičių dainų, raudų, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas mirusiesiems, tačiau ar tai atitinka vaiko amžių, kai jis pilnas gyvenimo džiaugsmo. Juk mirtis – tai liūdni ir skausmingi išgyvenimai. Argi vaikas džiaugsis tokia muzika ir dainomis, kuriose gausu liūdesio, ašarų, aliuzijų į mirtį?
Vadovėlyje pastebimas glaudus žmogaus ir gamtos santykis. Skiriamos keturios svarbiausios žmogaus ir gamtos šventės: gimimas – Velykos – rytas; vestuvės – Rasos šventė (Joninės) – vidudienis; mirtis – Ilgės (Vėlinės) – vakaras; Kalėdos – (viduržiemis, vidurnaktis) – nebe žmogaus, bet dvasių pasaulio sritis (dainos, pasakos, pagrįstos stebuklais). Tai atsispindi ir kalendorinėse dainose. Šiuipytė E. (2002) savo straipsnyje teigia, kad vaikas, „augdamas savo liaudies kūrybos aplinkoje, ją pažindamas, […] tampa imlesnis ir profesionaliajai muzikai, […] kultūrai, geriau suvokia ir vertina kitų tautų kultūrą“. Bet ar įmanoma suprasti kitus muzikinius stilius, kitų šalių muziką, jei per muzikos pamokas pradinių klasių mokiniai net „neprisiliečia“ prie tokios muzikos. Argi vaikai, neturėdami teorinio ir praktinio pagrindo apie šiuolaikinę populiariąją muziką galės ją lyginti su savo tautos muzika, dainomis?
„Muzikos pamokas pagyvina mokinių muzikavimas. Liaudies dainas galima dainuoti, joms pritariant dūdelėmis, skudučiais, kanklėmis, ritminiu pratimu (akmenukais, plojimu, beldimu, stuksenimu ir kt.). Muzikuodami vaikai geriau įsimena liaudies dainų intonacijas. Muzikavimas lavina ritmo pojūtį, plėtoja mokinių muzikinės kalbos patirtį ir suteikia jų muzikinei raiškai daugiau įvairesnių galimybių, atskleidžia ugdytinių kūrybiškumą, leidžia patirti muzikavimo džiaugsmą, moko vaikus bendrauti ir bendradarbiauti.“ (Šiuipytė E., 2002) O ar nepagyvintų muzikos pamokos tai, jog vietoj lietuvių liaudies dainos pradinių klasių moksleiviai pabandytų muzikuoti, improvizuoti pagal kitų šalių, kitų stilių muziką, kurią būtų ką tik paklausę? Yra tiek daug ir įvairių muzikos stilių, bet klausomės, muzikuojame, dainuojame tik lietuvių liaudies dainas, melodijas.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

12 dalis.

ŠIUOLAIKINĖS POPULIARIOSIOS MUZIKOS VIETA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ UGDYME

ŠIUOLAIKINĖS POPULIARIOSIOS MUZIKOS VIETA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ UGDYME (12)

Dvylikta dalis atskleis ir išanalizuos kelis pradinių klasių vadovėlius.

II. ŠIUOLAIKINĖS POPULIARIOSIOS MUZIKOS VIETA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ UGDYME
2.1 Pradinių klasių muzikos vadovėlių analizė

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose (2003) nurodoma, kad „meninis ugdymas […] plėtoja moksleivių bendruosius gebėjimus, puoselėja humanistinėmis vertybėmis grindžiamą asmens dvasinį pasaulį. […] suteikia bendrąją meninę ir estetinę kompetenciją, reikalingą įvairiose gyvenimo srityse, ugdo moksleivių meninius ir estetinius gebėjimus, padedančius išreikšti save, kurti, komunikuoti, įprasminti savo gyvenimą kūrybiniu indėliu į bendruomenės, šalies ir pasaulio meno kultūrą.“
Pradinių klasių moksleivių muzikinę kultūrą padeda ugdyti dvi muzikinio ugdymo programos: E. Veličkos ir V. Krakauskaitės. Žinoma, šias programas galima derinti viena su kita, tai priklauso nuo mokytojo kūrybiškumo, pasirengimo bei noro. Tačiau, net ir derinant šias dvi muzikinio ugdymo programas nebus išspręsta šiuolaikinės populiariosios muzikos trūkumo problema.
E. Velička (1998) pastebi, jog „Sąmoningas muzikos klausymasis, girdėtos muzikos apibūdinimas ir vertinimas, dabarties ir praeities, savos ir kitų kraštų muzikinės kultūros pažinimas – viena svarbiausių muzikinio ugdymo sričių. Deja, pradžios mokykloje jai skiriama vis dar nepakankamai dėmesio – dažniausiai apsiribojama keletu žodžių apie klausomą kūrinį ir jo autorių, o kūrinio suvokimo subtilybės paliekamos likimo valiai.“
Pasikliaudami vadovėlių autoriais, mokytojai kiekvieną jų žodį suvokia kaip privalomą, o pateikiamąją mokomąją medžiagą kaip vienintelę. Dažniausiai net nesusimąstoma, kad pačių mokytojų parinkti klausytis kūriniai, dainuojamos dainos dėl patrauklaus pateikimo, mokymo įtaigumo vaikams gali daryti daug didesnį poveikį. Parenkant muzikinius kūrinius, derėtų atsižvelgti ir į mokinių pasiūlymus, norus ir interesus. (Girdzijauskienė R., 4, 1997)
Svarbu ugdyti pradinių klasių moksleivių etninę kultūrą per muziką, bet šiandien taip pat akcentuojama visapusiškai išsilavinusi asmenybė, o ar to įmanoma pasiekti, jei per muzikos pamokas tik epizodiškai užsimenama apie šiuolaikinę populiariąją muziką ir visas dėmesys skiriamas lietuvių liaudies kūrybai. „Tyrimų duomenimis, mokiniai noriai dainuoja nuotaikingas estradines dainas. Šiuolaikinių kompozitorių, liaudies dainos dažniausiai susilaukia kur kas santūresnio mokinių vertinimo.“ (Girdzijauskienė R., 4, 1997) Pradinėse klasėse mokiniai yra imliausi juos supančiai aplinkai, tai pats tinkamiausias laikas ugdyti jų muzikinį skonį, vertybes. Vaikams kyla teigiamos emocijos klausantis jiems patinkančios muzikos, tačiau per muzikos pamokas girdima tik lietuvių liaudies muzika vargu ar išugdys gerą muzikinį skonį.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

Edwino Gordono metodas moksliniame darbe

Edwino Gordono metodas moksliniame darbe (11)

Vienuoliktai savo darbo daliai ir pažinčiai palikau Edwino Gordono metodą.

Edwino Gordono metodas
Pasak E. Gordono, muzikalumas yra įgūdis, kurio galima išmokti. Kiekvienas vaikas turi bent kiek muzikinių gabumų ir talento. Jei vaikas gali tiksliai dainuoti, jis sugebės tiksliai groti instrumentu. Jei vaikas gali ritmiškai judėti, jis galėtų išmokti ritmiškai groti instrumentu.
Muzikinio lavinimo procesas yra artimas kalbos lavinimui. Nuo pat kūdikystės vaikui reikia dainuoti, duoti klausytis muzikos, kad jis kauptų toninį, ritminį žodyną. Tik tada vaikui atėjus į pirmą klasę muzika taps prasminga ir jis mielai jos mokysis, tai nebus tik formalus muzikos supratimas. Kaip mes turime galvoti, kai klausome, kalbame, skaitome arba rašome, taip turime sugebėti galvoti klausydami, atlikdami, skaitydami ir užrašydami muziką. Audiacija yra terminas, apibūdinantis sugebėjimą „mąstyti“ muzikoje. Ji apibūdinama, kaip sugebėjimas mintyse girdėti ir suprasti muziką, kai nėra fizinio muzikos garso.
E. Gordonas nustatė, kad muzikinius gebėjimus galima išlavinti iki 9 metų, tokie gebėjimai vadinami lavinamaisiais, o nuo 9 metų pasireiškia stabilieji gabumai, tada aplinkos faktoriai jau nebeturi įtakos vaiko muzikiniams gabumams.
Taigi visos metodikos pabrėžia mokymosi iš klausos pirmenybę, – tai tie pradmenys, kurie laiduoja mokinio pasirengimą ir logiką, būtiną muzikiniam raštui suprasti. Kiekvienoje metodikoje kinestetinio mokymo vaidmuo skiriasi, bet kiekvienas muzikas-teoretikas-pedagogas pastebi natūralų vaikų polinkį judėti pagal muziką ir supranta to judėjimo svarbą ugdant nuodugnesnį muzikos suvokimą.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

Emile‘o Jaques‘o-Dalcroze‘o ir Carlo Orffo muzikinio ugdymo metodas

Emile‘o Jaques‘o-Dalcroze‘o ir Carlo Orffo muzikinio ugdymo metodas (10)

Šioje dalyje atrasite dvi muzikinio ugdymo metodikas, kurios aprašytos smulkiau ir aiškiau.

Emile‘o Jaques‘o-Dalcroze‘o metodas
Pačioje XX a. pradžioje susiformavo muzikinio ugdymo sistema, grindžiama ritminiu vaiko ugdymu. Jos autorius – šveicarų kompozitorius ir pedagogas E. J. Dalcroz‘as.
PAGRINDINIAI DALCROZE‘O MUZIKINIO UGDYMO PRINCIPAI:
1. Euritmikos metodas negalima išmokti tik iš knygų;
2. Klausos ugdymas turi eiti pirma muzikos intelektualiojo pažinimo;
3. Euritmikos metodas tinka ir suaugusiems, ir vaikams;
4. kadangi muzikos pagrindiniai elementai (melodija, ritmas ir dinamika) – glaudžiai susieti su žmogaus fizine prigimtimi, tikslinga mokyti muzikos, remiantis žmogaus organizmo aktyviu fiziniu reagavimu į tuos muzikos elementus;
5. Euritmika grindžiama improvizavimu.
Tik Dalcroze‘o euritmikos (muzikalus ritmo pojūtis) sistemos dėka judesys, improvizacija ir solfedis įėjo į muzikinį lavinimą.
Mokiniams perteikti muziką jisai siekė klausos, oralinėmis ir fizinėmis priemonėmis, kurios galiausiai skatintų kuo ekspresyviau ir kūrybiškiau muzikuoti.
Klausos lavinimo arba solfedžio tikslas yra ugdyti vidinę klausą. Dainuodami nežinomą kūrinį, mokiniai mokosi suprasti taktą, metrą, melodiją ir formą. Manoma, kad vidinę klausą mokinys įgyja tada, kai sugeba mąstyti ir girdėti melodiją ar ritmą be instrumento ar balso pagalbos.
Dalcroze‘o mokyme klasės pratybos reikalauja mokinio reakcijos, pavyzdžiui: šokti, ploti rankomis, judinti jas, diriguoti, dainuoti ir groti instrumentais. Tam reikalinga jautri klausa, didelis susikaupimas ir beveik staigus reagavimas į muziką.
Skaityti ir rašyti muziką mokomasi solfedžio pamokose. Pirmiausia mokoma natų ant vienos linijos, kad padėti mokiniams ritmiškai tarti ir solfedžiuoti skiemenis. Paskui mokomasi dainuoti natas, parašytas ant dviejų linijų, vėliau – ant trijų ir pagaliau – penklinėje.
Carlo Orffo muzikinio ugdymo metodas
Orffo pagrindinė idėja – ugdyti vaiką, įtraukiant jį į kūrybinę veiklą elementariojo muzikavimo keliu.
Orffas teigia, kad muzika neatsiejama nuo judesio ir kalbos, įgytų vaikystėje. Orffo sistema remiasi pačiu natūraliausiu vaiko poreikiu – poreikiu judėti (žygiuoti, bėgti, linguoti, pliauškėti ir pan.), improvizuoti įvairiais ritmais, naudojant įvairius kūno judesius, įvairius instrumentus, solfedžiuoti, dainuoti.
Orffo pagrindinis pedagoginis principas – kūryba, kaip žmogaus ugdymo tikslas ir kelias. Vaiko kūrybingumas ugdomas muzikuojant elementariaisiais instrumentais, veikiant įvairiais būdais (varijuojant, improvizuojant, sukuriant). Muzikavimu siekiama ugdyti vaiko muzikalumo pagrindus – muzikinę klausą ir muzikinio ritmo pajautimą.
Ritmas – tik pradžia, o galutinis Orffo mokymo tikslas – ugdyti kūrybišką muzikavimą, kai gebama improvizuoti. Ruošiantis groti Orffo instrumentais, svarbu išmokyti tų kūno judesių ir gestų, kurie paskui taikomi grojant instrumentais. Taip ugdomi motoriniai atlikimo įgūdžiai.
Kaip teigia Orffo metodika, muzikos mokomasi daugiausia per klausos įgūdžius. Mokiniai yra skatinami analizuoti aplinkos garsų spektrą ir jų muzikinį potencialą, taip pat klausytis, kokie yra medžių ošimo ar paukščių čiulbėjimo tembrai.
Orffo metodas skatina vaikus atspindėti muzikos erdvę judesiais, garsus – savo balsais, kūno garsais ir instrumentais. Vaikų muzikos pamokose Orffo metodika ugdo savarankišką muzikavimą, kai vaikai geba kurti muziką improvizuodami bei komponuodami. Orffo metodikoje kiekviena šnekamosios kalbos frazė gali būti pritaikyta ritmui.
Muzikinis skaitymas ir rašymas yra suvokiamas kaip muzikinio lavinimo kulminacija. Orffo metodika sako, kad vaikai, kurie dainuoja, šoka ir groja, yra visai pasiruošę skaityti natas. Šių ankstyvų įgūdžių padedami, jie lengviau natas pavers garsais.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

Shinichi Suzuki metodas ir Zoltano Kodály muzikinio ugdymo sistema

Shinichi Suzuki metodas ir Zoltano Kodály muzikinio ugdymo sistema (9)

Štai ir devinta mano darbo dalis, su kuria gali susipažinti visi norintys ir dar nemokamai.

Š.SUZUKI METODAS TAIKOMAS SPECIALYBĖSE:
a) smuiko;
b) violončelės;
c) fleitos;
d) fortepijono;
e) gitaros;
f) vokalo.
Taip pat ruošiamos metodo adaptacijos ir kitoms sritims.
TĖVŲ PAREIGOS:
1. Džiaugtis vaiku ir jo pasiekimais, girti jį ir žavėtis muzika;
2. Atsakomybė už klausymosi įgūdžių lavinimą namuose ir kiekvieno naujo žingsnio, kurį nurodo mokytojas, įsisavinimą;
3. Raktas į sėkme- jų pasišventimas, skiriant laiko savo vaikui ir muzikavimui kartu.
BŪTINOS MOKYTOJO SAVYBĖS:
• Meilė ir pagarba vaikui;
• Sąžiningumas (pasitikėjimas) vaiku;
• Kantrybė;
• Empatija;
• Entuziazmas.

Zoltano Kodály muzikinio ugdymo sistema
Prastas muzikavimas ir muzikinis neraštingumas Vengrijoje paskatino Kodály pradėti kampaniją muzikiniam švietimui gerinti. Zoltano Kodály muzikinio ugdymo sistemos pirmasis ir svarbiausias ramstis – chorinis dainavimas.
Jis pritaikė rankų ženklus, kurie simbolizuoja dainuojamų dainų ir giesmių garsus. Kinestetinių, klausos ir vizualinių pojūčių dėka mokiniai sugeba greičiau išmokti ir įsiminti garsus ir jų santykius. Atmintinai išmoktos liaudies dainos praturtina atmintį atitinkamais muzikiniais dariniais. Dainos parenkamos turint omenyje specifines figūras. Dažnas pasikartojimas tokių figūrų kaip la-sol-mi ir mi-re-do įvairiose dainose padeda tuos garsus geriau išmokti. Kartojant figūras, susipažįstama su pagrindiniais muzikos komponentais, kurie ilgainiui praturtina mokinio muzikinį žodyną. Vidinės klausos lavinimas – yra svarbus Kodály mokymo aspektas.
Jei vaikai jau ploja ritmą, dainuoja ir šoka pagal liaudies šokių muziką, tai jie jau yra pasiruošę įvairaus sunkumo spontaniškoms pratyboms. Improvizacija leidžia mokiniams kūrybiškai išreikšti savo klausos žodyną ir interpretuoti melodinius bei ritminius fragmentus naujomis muzikinėmis priemonėmis.
Dar vienas šios sistemos ramstis yra tai, jog dainavimas iš esmės grindžiamas liaudies muzika. Pagal Kodály metodiką dainuojama nepažįstant muzikinių simbolių. Iš pradžių mokiniai turi didesnį atmintinai išmoktų dainų ir simbolių žodyną, t. y. klausydamiesi jie išmoko daug garsų ir muzikinių frazių. Kai demonstruojama nauja daina, ją visų pirma padainuoja mokytojas, paskui vaikai frazė po frazės kartoja mokytojo dainavimą, – šitaip jie turi galimybę imituoti ne tik dainą, bet ir tikslią intonaciją, muzikinį frazavimą, artikuliaciją, kvėpavimą, kas yra būtina geram dainavimui. Nors šios metodikos tikslas yra bendras muzikinis išprusimas, sistema kiekviename etape toleruoja mechaninį dainavimą.
Visos klausos pratybos veda prie muzikos skaitymo ir rašymo. Kodály siekė, kad visi be išimties gerai skaitytų muzikos raštą, tarsi knygos tekstą. Solmizacija, jo nuomone, yra pats tiesiausias ir prieinamiausias kelias į muzikinę kultūrą net ir vidutinių klausos gabumų vaikams. Muzikos supratimas, pasiektas įgyto raštingumo dėka, taip pat išugdo ir vertinimą. Kodály nuoseklaus mokymo galutinis tikslas yra ugdyti girdėjimą ir pilnai išmokyti suprasti natas penklinėje.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

Septinta mokslinio darbo dalis apie muziką ir ugdymą

Septinta mokslinio darbo dalis apie muziką ir ugdymą (7)

Tęsiant savo darbo dalybas studentams susipažinimui noriu pasidalinti ir septinta, bet mažesne dalimi.

„Pasaulio muzikos“ dėka klausytojas susipažįsta su įvairių kultūrų atliekama muzika. Kuriamose dainose bei albumuose eksperimentuojama į europiečių popmuziką įtraukiant Afrikos, Lotynų Amerikos ir Azijos tradicinės ir populiariosios muzikos elementus.
Pasaulio tautų muzika – tai lietuvių, latvių, estų, skandinavų, slavų, keltų, prancūzų, ispanų, italų, rumunų, vengrų, bulgarų, graikų, Azijos tautų, Afrikos, Australijos, Okeanijos, Amerikos šalių ir tautų muzika.
Muzikos stilių apžvalga mes norėjome parodyti, kad paskutiniojo XX amžiaus dešimtmečio žmonės klausėsi, suvokė, naudojo ir kūrė visiškai kitokią muziką ir kitaip nei šimtmečio pradžioje arba net viduryje. Deja, šios permainos beveik neatspindėtos bendrojo lavinimo pradinių klasių muzikos mokyme.
Galima ignoruoti realią situaciją ir mokyti tik klasikinės Europos muzikos, kompozitorių biografijos bei chorinio dainavimo. Galima apsimesti, kad kiti muzikos žanrai neverti dėmesio. Bet verčiau eiti šiuolaikinio žmogaus keliu: sužinoti apie įvairius muzikos išraiškos būdus, suvokiant ją informatyvia bei muzikinės patirties prasme. Tai reiškia įsiklausyti ne tik į koncerto salių ir operos teatrų muziką, bet girdėti ir suprasti tą kitą, skambančią bažnyčiose, kaimo trobose, radijuje, televizijoje bei kine, šokių vakarėliuose. (Avramecs B., 2000)

Pradėjus pažindinti esamus ir būsimus pedagogikos fakulteto studentus su savo darbu įkėliau ir 7 jos dalį. Ji šiek tiek trumpesnė, nes kitą dalį noriu talpinti pradedant ją nuo naujo skyriaus.

Pirmą, antrą, trečią, ketvirtą, penktą ir šeštą dalis rasite ČIA.

Darbo dalis Nr. 7 įkelta: 2015-01-22