Tag Archives: stiliu muzika

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas (14)

Keturioliktoje darbo dalyje aptariau V. Krasauskaitės ugdymo tikslus, atlikau palyginimus.

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas, kaip teigia Šiuipytė E. (2002), yra „brandinti kūrybingą, aktyvią ir emocingą asmenybę, suteikti muzikinį išprusimą“.
Didelis dėmesys šioje programoje skiriamas vokaliniams įgūdžiams ugdyti, bet tai daroma tik liaudies daina. Per muzikos pamokas vaikai išmoksta daug kalendorinių dainų, įtraukta ir religinio turinio giesmių, liaudies žaidimų, šokių, kurie atliekami per mūsų tautines šventes, bet tik siauram žiūrovų ratui, tai yra tėvams ar mokyklos renginiuose.
V. Krakauskaitės muzikos vadovėliuose gausu smulkiosios tautosakos pavyzdžių: patarlių, priežodžių, greitakalbių. Mokytojas jas pamokoje pritaiko mokydamas ritmo, solfedžio, muzikavimo, dainavimo, vokalinėms pratyboms. Parinkę linksmų, spalvingų patarlių, priežodžių ar eilėraščių vaikus mokome interpretacijos. Mokiniai išsiugdys supratimą, kad pabrėžiant vis kitą žodį sakinyje, gaunama vis kita frazės reikšmė, taip sukuriama žaidybinė situacija pamokoje. Tai skatins pakilią nuotaiką pamokoje ir teigiamas pradinių klasių moksleivių emocijas.
Kūriniai klausymuisi irgi siejami su liaudies kūryba. Mokiniai klausosi ir analizuoja J. Čiurlionytės surinktų liaudies dainų, M. Petrausko, S. Šimkaus, J. Gaižausko, A. Budriūno, V. Klovos, V. Barkausko ir kt. harmonizuotų liaudies dainų.
Muzikos ugdymo pamokos suteikia galimybę pradinių klasių mokiniams perteikti tautosakos lobius, krašto kultūrą, šventes, papročius, tradicijas. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad lietuvių tauta nėra izoliuota nuo kitų šalių, ji yra pasaulio dalis, ir reikia stengtis integruoti kuo daugiau ir įvairesnės šiuolaikinės populiariosios muzikos į muzikinį pradinių klasių ugdymą.
A. Žalio (2002) atliktas tyrimas parodė, kad „Įvairių epochų bei stilių (šiandienos-praeities, akademinės-pramoginės) muzikos pavyzdžių lyginimas mokiniams padeda lengviau suvokti kompozitoriaus kuriamas emocines būsenas ir jų raiškos formas.“ Be to, šiuolaikinė populiarioji muzika „atveria galimybes prasmingai paįvairinti […] muzikos pamokų turinį, ugdo moksleivių kūrybinius gebėjimus, pasitikėjimą savo jėgomis, sukuria prielaidas ugdyti asmenybę, gebančią kritiškai vertinti ir emocingai reaguoti į įvairių žanrų muziką, kelia muzikos pamokos reitingą tarp kitų mokyklinių disciplinų.“

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

12 dalis.

13 dalis.

Mintys perskaičius E. Veličkos, V. Krakauskaitės vadovėlius

Mintys perskaičius E. Veličkos, V. Krakauskaitės vadovėlius (13)

Kas sakė, kad skaičius trylika neša nelaimę? Studentams ji atneš daugiau minčių.

Pavarčius E. Veličkos, V. Krakauskaitės muzikos vadovėlius susidaro įspūdis, kad kitose šalyse muzika beveik nekuriama.
E. Veličkos muzikos vadovėliuose gausu tarmiškų dainų, nors šiandieniniai pradinių klasių moksleiviai jau nebesupranta vieno ar kito tarmiško žodžio bei jo nevartoja savo kalboje arba iš viso nekalba jo gimtajai vietai būdinga tarme, o bendrauja bendrine lietuvių kalba. Vadinasi, muzikos vadovėlyje esančios dainos tik iš dalies atitinka mokinių muzikinės kultūros ugdymo poreikius, t. y. supažindina su anksčiau plačiai vartota tarmine kalba, kurią šiandien vartojame vis rečiau.
E. Veličkos muzikos vadovėliuose yra našlaičių dainų, raudų, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas mirusiesiems, tačiau ar tai atitinka vaiko amžių, kai jis pilnas gyvenimo džiaugsmo. Juk mirtis – tai liūdni ir skausmingi išgyvenimai. Argi vaikas džiaugsis tokia muzika ir dainomis, kuriose gausu liūdesio, ašarų, aliuzijų į mirtį?
Vadovėlyje pastebimas glaudus žmogaus ir gamtos santykis. Skiriamos keturios svarbiausios žmogaus ir gamtos šventės: gimimas – Velykos – rytas; vestuvės – Rasos šventė (Joninės) – vidudienis; mirtis – Ilgės (Vėlinės) – vakaras; Kalėdos – (viduržiemis, vidurnaktis) – nebe žmogaus, bet dvasių pasaulio sritis (dainos, pasakos, pagrįstos stebuklais). Tai atsispindi ir kalendorinėse dainose. Šiuipytė E. (2002) savo straipsnyje teigia, kad vaikas, „augdamas savo liaudies kūrybos aplinkoje, ją pažindamas, […] tampa imlesnis ir profesionaliajai muzikai, […] kultūrai, geriau suvokia ir vertina kitų tautų kultūrą“. Bet ar įmanoma suprasti kitus muzikinius stilius, kitų šalių muziką, jei per muzikos pamokas pradinių klasių mokiniai net „neprisiliečia“ prie tokios muzikos. Argi vaikai, neturėdami teorinio ir praktinio pagrindo apie šiuolaikinę populiariąją muziką galės ją lyginti su savo tautos muzika, dainomis?
„Muzikos pamokas pagyvina mokinių muzikavimas. Liaudies dainas galima dainuoti, joms pritariant dūdelėmis, skudučiais, kanklėmis, ritminiu pratimu (akmenukais, plojimu, beldimu, stuksenimu ir kt.). Muzikuodami vaikai geriau įsimena liaudies dainų intonacijas. Muzikavimas lavina ritmo pojūtį, plėtoja mokinių muzikinės kalbos patirtį ir suteikia jų muzikinei raiškai daugiau įvairesnių galimybių, atskleidžia ugdytinių kūrybiškumą, leidžia patirti muzikavimo džiaugsmą, moko vaikus bendrauti ir bendradarbiauti.“ (Šiuipytė E., 2002) O ar nepagyvintų muzikos pamokos tai, jog vietoj lietuvių liaudies dainos pradinių klasių moksleiviai pabandytų muzikuoti, improvizuoti pagal kitų šalių, kitų stilių muziką, kurią būtų ką tik paklausę? Yra tiek daug ir įvairių muzikos stilių, bet klausomės, muzikuojame, dainuojame tik lietuvių liaudies dainas, melodijas.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

12 dalis.