Tag Archives: Shinichi Suzuki muzikinio ugdymo sistemos tikslas

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas (14)

Keturioliktoje darbo dalyje aptariau V. Krasauskaitės ugdymo tikslus, atlikau palyginimus.

Krakauskaitės V. muzikinio ugdymo programos tikslas, kaip teigia Šiuipytė E. (2002), yra „brandinti kūrybingą, aktyvią ir emocingą asmenybę, suteikti muzikinį išprusimą“.
Didelis dėmesys šioje programoje skiriamas vokaliniams įgūdžiams ugdyti, bet tai daroma tik liaudies daina. Per muzikos pamokas vaikai išmoksta daug kalendorinių dainų, įtraukta ir religinio turinio giesmių, liaudies žaidimų, šokių, kurie atliekami per mūsų tautines šventes, bet tik siauram žiūrovų ratui, tai yra tėvams ar mokyklos renginiuose.
V. Krakauskaitės muzikos vadovėliuose gausu smulkiosios tautosakos pavyzdžių: patarlių, priežodžių, greitakalbių. Mokytojas jas pamokoje pritaiko mokydamas ritmo, solfedžio, muzikavimo, dainavimo, vokalinėms pratyboms. Parinkę linksmų, spalvingų patarlių, priežodžių ar eilėraščių vaikus mokome interpretacijos. Mokiniai išsiugdys supratimą, kad pabrėžiant vis kitą žodį sakinyje, gaunama vis kita frazės reikšmė, taip sukuriama žaidybinė situacija pamokoje. Tai skatins pakilią nuotaiką pamokoje ir teigiamas pradinių klasių moksleivių emocijas.
Kūriniai klausymuisi irgi siejami su liaudies kūryba. Mokiniai klausosi ir analizuoja J. Čiurlionytės surinktų liaudies dainų, M. Petrausko, S. Šimkaus, J. Gaižausko, A. Budriūno, V. Klovos, V. Barkausko ir kt. harmonizuotų liaudies dainų.
Muzikos ugdymo pamokos suteikia galimybę pradinių klasių mokiniams perteikti tautosakos lobius, krašto kultūrą, šventes, papročius, tradicijas. Tačiau vertėtų nepamiršti, kad lietuvių tauta nėra izoliuota nuo kitų šalių, ji yra pasaulio dalis, ir reikia stengtis integruoti kuo daugiau ir įvairesnės šiuolaikinės populiariosios muzikos į muzikinį pradinių klasių ugdymą.
A. Žalio (2002) atliktas tyrimas parodė, kad „Įvairių epochų bei stilių (šiandienos-praeities, akademinės-pramoginės) muzikos pavyzdžių lyginimas mokiniams padeda lengviau suvokti kompozitoriaus kuriamas emocines būsenas ir jų raiškos formas.“ Be to, šiuolaikinė populiarioji muzika „atveria galimybes prasmingai paįvairinti […] muzikos pamokų turinį, ugdo moksleivių kūrybinius gebėjimus, pasitikėjimą savo jėgomis, sukuria prielaidas ugdyti asmenybę, gebančią kritiškai vertinti ir emocingai reaguoti į įvairių žanrų muziką, kelia muzikos pamokos reitingą tarp kitų mokyklinių disciplinų.“

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

12 dalis.

13 dalis.

Mintys perskaičius E. Veličkos, V. Krakauskaitės vadovėlius

Mintys perskaičius E. Veličkos, V. Krakauskaitės vadovėlius (13)

Kas sakė, kad skaičius trylika neša nelaimę? Studentams ji atneš daugiau minčių.

Pavarčius E. Veličkos, V. Krakauskaitės muzikos vadovėlius susidaro įspūdis, kad kitose šalyse muzika beveik nekuriama.
E. Veličkos muzikos vadovėliuose gausu tarmiškų dainų, nors šiandieniniai pradinių klasių moksleiviai jau nebesupranta vieno ar kito tarmiško žodžio bei jo nevartoja savo kalboje arba iš viso nekalba jo gimtajai vietai būdinga tarme, o bendrauja bendrine lietuvių kalba. Vadinasi, muzikos vadovėlyje esančios dainos tik iš dalies atitinka mokinių muzikinės kultūros ugdymo poreikius, t. y. supažindina su anksčiau plačiai vartota tarmine kalba, kurią šiandien vartojame vis rečiau.
E. Veličkos muzikos vadovėliuose yra našlaičių dainų, raudų, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas mirusiesiems, tačiau ar tai atitinka vaiko amžių, kai jis pilnas gyvenimo džiaugsmo. Juk mirtis – tai liūdni ir skausmingi išgyvenimai. Argi vaikas džiaugsis tokia muzika ir dainomis, kuriose gausu liūdesio, ašarų, aliuzijų į mirtį?
Vadovėlyje pastebimas glaudus žmogaus ir gamtos santykis. Skiriamos keturios svarbiausios žmogaus ir gamtos šventės: gimimas – Velykos – rytas; vestuvės – Rasos šventė (Joninės) – vidudienis; mirtis – Ilgės (Vėlinės) – vakaras; Kalėdos – (viduržiemis, vidurnaktis) – nebe žmogaus, bet dvasių pasaulio sritis (dainos, pasakos, pagrįstos stebuklais). Tai atsispindi ir kalendorinėse dainose. Šiuipytė E. (2002) savo straipsnyje teigia, kad vaikas, „augdamas savo liaudies kūrybos aplinkoje, ją pažindamas, […] tampa imlesnis ir profesionaliajai muzikai, […] kultūrai, geriau suvokia ir vertina kitų tautų kultūrą“. Bet ar įmanoma suprasti kitus muzikinius stilius, kitų šalių muziką, jei per muzikos pamokas pradinių klasių mokiniai net „neprisiliečia“ prie tokios muzikos. Argi vaikai, neturėdami teorinio ir praktinio pagrindo apie šiuolaikinę populiariąją muziką galės ją lyginti su savo tautos muzika, dainomis?
„Muzikos pamokas pagyvina mokinių muzikavimas. Liaudies dainas galima dainuoti, joms pritariant dūdelėmis, skudučiais, kanklėmis, ritminiu pratimu (akmenukais, plojimu, beldimu, stuksenimu ir kt.). Muzikuodami vaikai geriau įsimena liaudies dainų intonacijas. Muzikavimas lavina ritmo pojūtį, plėtoja mokinių muzikinės kalbos patirtį ir suteikia jų muzikinei raiškai daugiau įvairesnių galimybių, atskleidžia ugdytinių kūrybiškumą, leidžia patirti muzikavimo džiaugsmą, moko vaikus bendrauti ir bendradarbiauti.“ (Šiuipytė E., 2002) O ar nepagyvintų muzikos pamokos tai, jog vietoj lietuvių liaudies dainos pradinių klasių moksleiviai pabandytų muzikuoti, improvizuoti pagal kitų šalių, kitų stilių muziką, kurią būtų ką tik paklausę? Yra tiek daug ir įvairių muzikos stilių, bet klausomės, muzikuojame, dainuojame tik lietuvių liaudies dainas, melodijas.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

12 dalis.

ŠIUOLAIKINĖS POPULIARIOSIOS MUZIKOS VIETA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ UGDYME

ŠIUOLAIKINĖS POPULIARIOSIOS MUZIKOS VIETA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ UGDYME (12)

Dvylikta dalis atskleis ir išanalizuos kelis pradinių klasių vadovėlius.

II. ŠIUOLAIKINĖS POPULIARIOSIOS MUZIKOS VIETA PRADINIŲ KLASIŲ MOKINIŲ UGDYME
2.1 Pradinių klasių muzikos vadovėlių analizė

Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosiose programose (2003) nurodoma, kad „meninis ugdymas […] plėtoja moksleivių bendruosius gebėjimus, puoselėja humanistinėmis vertybėmis grindžiamą asmens dvasinį pasaulį. […] suteikia bendrąją meninę ir estetinę kompetenciją, reikalingą įvairiose gyvenimo srityse, ugdo moksleivių meninius ir estetinius gebėjimus, padedančius išreikšti save, kurti, komunikuoti, įprasminti savo gyvenimą kūrybiniu indėliu į bendruomenės, šalies ir pasaulio meno kultūrą.“
Pradinių klasių moksleivių muzikinę kultūrą padeda ugdyti dvi muzikinio ugdymo programos: E. Veličkos ir V. Krakauskaitės. Žinoma, šias programas galima derinti viena su kita, tai priklauso nuo mokytojo kūrybiškumo, pasirengimo bei noro. Tačiau, net ir derinant šias dvi muzikinio ugdymo programas nebus išspręsta šiuolaikinės populiariosios muzikos trūkumo problema.
E. Velička (1998) pastebi, jog „Sąmoningas muzikos klausymasis, girdėtos muzikos apibūdinimas ir vertinimas, dabarties ir praeities, savos ir kitų kraštų muzikinės kultūros pažinimas – viena svarbiausių muzikinio ugdymo sričių. Deja, pradžios mokykloje jai skiriama vis dar nepakankamai dėmesio – dažniausiai apsiribojama keletu žodžių apie klausomą kūrinį ir jo autorių, o kūrinio suvokimo subtilybės paliekamos likimo valiai.“
Pasikliaudami vadovėlių autoriais, mokytojai kiekvieną jų žodį suvokia kaip privalomą, o pateikiamąją mokomąją medžiagą kaip vienintelę. Dažniausiai net nesusimąstoma, kad pačių mokytojų parinkti klausytis kūriniai, dainuojamos dainos dėl patrauklaus pateikimo, mokymo įtaigumo vaikams gali daryti daug didesnį poveikį. Parenkant muzikinius kūrinius, derėtų atsižvelgti ir į mokinių pasiūlymus, norus ir interesus. (Girdzijauskienė R., 4, 1997)
Svarbu ugdyti pradinių klasių moksleivių etninę kultūrą per muziką, bet šiandien taip pat akcentuojama visapusiškai išsilavinusi asmenybė, o ar to įmanoma pasiekti, jei per muzikos pamokas tik epizodiškai užsimenama apie šiuolaikinę populiariąją muziką ir visas dėmesys skiriamas lietuvių liaudies kūrybai. „Tyrimų duomenimis, mokiniai noriai dainuoja nuotaikingas estradines dainas. Šiuolaikinių kompozitorių, liaudies dainos dažniausiai susilaukia kur kas santūresnio mokinių vertinimo.“ (Girdzijauskienė R., 4, 1997) Pradinėse klasėse mokiniai yra imliausi juos supančiai aplinkai, tai pats tinkamiausias laikas ugdyti jų muzikinį skonį, vertybes. Vaikams kyla teigiamos emocijos klausantis jiems patinkančios muzikos, tačiau per muzikos pamokas girdima tik lietuvių liaudies muzika vargu ar išugdys gerą muzikinį skonį.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

Šiuolaikinių muzikinio ugdymo koncepcijų, taikomų ir Lietuvoje, įvairovė

Šiuolaikinių muzikinio ugdymo koncepcijų, taikomų ir Lietuvoje, įvairovė (8)

Įkėliau Jums ir aštuntąją savo darbo dalį, kad galėtumėte susipažinti su ugdymo koncepcijomis.

1.2 Šiuolaikinių muzikinio ugdymo koncepcijų, taikomų ir Lietuvoje, įvairovė

Muzikinio ugdymo koncepcija priklauso nuo visuomenės muzikinės kultūros pobūdžio. Muzikinio ugdymo koncepcijos spontaniškai susiklostydavo tokios, kokių reikalaudavo konkrečios istorinės epochos, jų muzikinių kultūrų ypatybės.
Šiandien Lietuvoje muzikos pamokose naudojami kelių garsių muzikos teoretikų – Emile‘o Jaques‘o-Dalcroze‘o, Carlo Orffo, Shinichi Suzuki, Zoltono Kodály, Edwino Gordono mokymo būdai. Nors jie gyveno skirtingu metu, toli vienas nuo kito, kiekvienas jų sukūrė filosofinius ir praktinius pagrindus, kaip mokyti muzikos nuo pat kūdikystės ir kaip įgytas žinias gilinti.
Shinichi Suzuki muzikinio ugdymo metodas
Ši koncepcija paremta muzikos, jos kalbos įvaldymo analogija su gimtąja kalba. Vaikai mokosi gimtosios kalbos nevalingai – paprasčiausio klausymosi ir pamėgdžiojimo keliu. Suzuki įsitikinęs, kad visi vaikai gimsta su muzikalumo užuomazgomis ir gali išmokti groti muzikos instrumentais taip pat lengvai, natūraliai, kaip ir kalbėti.
Shinichi Suzuki muzikinio ugdymo sistemos tikslas – išmokyti muzikos grojant muzikiniu instrumentu.
Griežimo technika lavinama grojamo repertuaro pagrindu. Repertuaras gausus, jis bendras visiems, tad vieni iš kitų mokosi, lygina, vertina, kartu muzikuoja, bendrauja. Mokoma ne tik individualiai, bet ir grupėmis, ansambliais.
PAGRINDINIAI SUZUKI MUZIKINIO UGDYMO PRINCIPAI:
• pradėti vaikus mokyti kiek įmanoma anksčiau;
• pabrėžti muzikos klausymosi svarbą;
• muzikos rašto mokyti tada, kai vaikas pasiekia tam tikrą techninį griežimo laisvumą;
• kasdien praktikuotis ir nuolat kartoti, kas išmokta;
• tėvams ir vaikams mokytis kartu, vadovaujant mokytojui.
NUOSTATOS:
• mokantis muzikos, vaikas neturi patirti nesėkmių (suaugę neturi to jam parodyti);
• turi būti sukurta tokia aplinka, kuri pati lavintų vaiką;
• progreso greitį diktuoja vaikas, o ne programos ar tėvų bei mokytojų ambicijos;
vienas įgūdis išugdo kitą įgūdį;
• maloni mokymosi atmosfera skatina siekti aukštų standartų ir puoselėti turimus gabumus.
PRIVALUMAI:
1. mokymasis prasideda labai anksti;
2. lavinamas dėmesio sukaupimas, koncentracija;
3. lavinama atmintis;
4. vystosi judesių koordinacija;
5. vystosi imlumas tiksliai pakartoti duotą pavyzdį;
6. formuojasi jautrumas visur pajusti grožį;
7. užtikrinamas harmoningesnis sugyvenimas šeimoje, nes su vaiku pamokėles lanko tėvai;
8. iš mokymo proceso eliminuojami vaiko sutrikimas ir įtampa, baimė;
9. užtikrinamas savo vertės pajautimas.

1 dalis.

7 dalis.

Dalis darbo, šiuo atveju 8 įkelta: 2015-01-22