Mintys perskaičius E. Veličkos, V. Krakauskaitės vadovėlius

Mintys perskaičius E. Veličkos, V. Krakauskaitės vadovėlius (13)

Kas sakė, kad skaičius trylika neša nelaimę? Studentams ji atneš daugiau minčių.

Pavarčius E. Veličkos, V. Krakauskaitės muzikos vadovėlius susidaro įspūdis, kad kitose šalyse muzika beveik nekuriama.
E. Veličkos muzikos vadovėliuose gausu tarmiškų dainų, nors šiandieniniai pradinių klasių moksleiviai jau nebesupranta vieno ar kito tarmiško žodžio bei jo nevartoja savo kalboje arba iš viso nekalba jo gimtajai vietai būdinga tarme, o bendrauja bendrine lietuvių kalba. Vadinasi, muzikos vadovėlyje esančios dainos tik iš dalies atitinka mokinių muzikinės kultūros ugdymo poreikius, t. y. supažindina su anksčiau plačiai vartota tarmine kalba, kurią šiandien vartojame vis rečiau.
E. Veličkos muzikos vadovėliuose yra našlaičių dainų, raudų, kuriose ypatingas dėmesys skiriamas mirusiesiems, tačiau ar tai atitinka vaiko amžių, kai jis pilnas gyvenimo džiaugsmo. Juk mirtis – tai liūdni ir skausmingi išgyvenimai. Argi vaikas džiaugsis tokia muzika ir dainomis, kuriose gausu liūdesio, ašarų, aliuzijų į mirtį?
Vadovėlyje pastebimas glaudus žmogaus ir gamtos santykis. Skiriamos keturios svarbiausios žmogaus ir gamtos šventės: gimimas – Velykos – rytas; vestuvės – Rasos šventė (Joninės) – vidudienis; mirtis – Ilgės (Vėlinės) – vakaras; Kalėdos – (viduržiemis, vidurnaktis) – nebe žmogaus, bet dvasių pasaulio sritis (dainos, pasakos, pagrįstos stebuklais). Tai atsispindi ir kalendorinėse dainose. Šiuipytė E. (2002) savo straipsnyje teigia, kad vaikas, „augdamas savo liaudies kūrybos aplinkoje, ją pažindamas, […] tampa imlesnis ir profesionaliajai muzikai, […] kultūrai, geriau suvokia ir vertina kitų tautų kultūrą“. Bet ar įmanoma suprasti kitus muzikinius stilius, kitų šalių muziką, jei per muzikos pamokas pradinių klasių mokiniai net „neprisiliečia“ prie tokios muzikos. Argi vaikai, neturėdami teorinio ir praktinio pagrindo apie šiuolaikinę populiariąją muziką galės ją lyginti su savo tautos muzika, dainomis?
„Muzikos pamokas pagyvina mokinių muzikavimas. Liaudies dainas galima dainuoti, joms pritariant dūdelėmis, skudučiais, kanklėmis, ritminiu pratimu (akmenukais, plojimu, beldimu, stuksenimu ir kt.). Muzikuodami vaikai geriau įsimena liaudies dainų intonacijas. Muzikavimas lavina ritmo pojūtį, plėtoja mokinių muzikinės kalbos patirtį ir suteikia jų muzikinei raiškai daugiau įvairesnių galimybių, atskleidžia ugdytinių kūrybiškumą, leidžia patirti muzikavimo džiaugsmą, moko vaikus bendrauti ir bendradarbiauti.“ (Šiuipytė E., 2002) O ar nepagyvintų muzikos pamokos tai, jog vietoj lietuvių liaudies dainos pradinių klasių moksleiviai pabandytų muzikuoti, improvizuoti pagal kitų šalių, kitų stilių muziką, kurią būtų ką tik paklausę? Yra tiek daug ir įvairių muzikos stilių, bet klausomės, muzikuojame, dainuojame tik lietuvių liaudies dainas, melodijas.

1 dalis.

7 dalis.

8 dalis.

9 dalis.

10 dalis.

11 dalis.

12 dalis.